Friends  |  Press Room  |  Contact Us

The International School for Holocaust Studies

Trys lėlės

Mokomoji priemonė jaunesniųjų klasių mokiniams


Mokomosios priemonės sudarytoja: D-r Irit Abramski

Trys lėlės Trys lėlės



Įvadas mokytojui

a) Vaikai ir Katastrofa

Vaikų likimas Katastrofos metais – vienas iš pačių sunkiausių ir kruviniausių istorijos puslapių. Katastrofos liepsnose žuvo pusantro milijono žydų vaikų. Mat nacistinės ideologijos požiūriu žydų tauta turėjo būti sunaikinta totaliai. Nacių teigimu būtent rasių teorija nulemia istorijos vystymąsi. Pasak šios teorijos, visa žmonija yra padalinta į rases. Aukščiausia rasė - tai  vokiečiai. žemesniosioms priskiriami lenkai, lietuviai, rusai, ukrainiečiai. Žydai, kaip "padarai", kurie, nacių teigimu, neturėjo nieko bendro su žmonėmis, ateityje turėjo visiškai išnykti nuo Žemės paviršiaus. Nedidelė darbinga žydų tautos dalis galėjo laikinai egzistuoti tol, kol būtų reikalinga nemokama darbo jėga. Kadangi vaikai buvo priskirti "neproduktyviajai" gyventojų kategorijai, juos deportuodavo į mirties stovyklas nedelsiant. Jie tapo pirmosiomis planinio žydų tautos naikinimo aukomis. "Vaikų akcijos"( nacių organizuotos akcijos, kurių metu buvo renkami tik vaikai, kuriuos nedelsiant išsiųsdavo į mirties stovyklas), kai  vaikus plėšte  išplėšdavo tėvams iš rankų, paliko patį sunkiausią pėdsaką liudininkų prisiminimuose.

b) Vaiko vaidmens šeimoje pasikeitimas

Norėdami teisingai išdėstyti temą, mes turime padėti mokiniams suvokti, kaip pasikeitė vaiko vaidmuo šeimoje. Šiuo laikotarpiu buvo suardyti žydų gyvensenos pagrindai, sugriautos visuomeninės struktūros, kurios palaikė tradicinį  žydų gyvenimo būdą. Ir pirmiausia tai palietė žydų šeimą. Normaliomis sąlygomis vaikas – labiausiai pažeidžiamas ir priklausomas šeimos narys, kurį suaugusieji turi ginti.  Tačiau šiuo laikotarpiu mes matome, kad daugeliu atvejų vaikai ir suaugusieji pasikeičia vietomis. Vaikų pečius užgula daugybė rūpesčių, kaip antai: aprūpinti šeimą, palaikyti ir guosti suaugusiuosius. Jiems tenka išgyventi  visiškai nevaikiškas baimes ir stresus.

Šioje situacijoje net maži vaikai buvo priversti atsakyti į klausimus, kurių normaliomis sąlygomis vaikas sau net neužduotų:

  • Kam dabar teks pasirūpinti šeima?
  • Kaip galima aprūpinti šeimą visuotinės suirutės ir bado metu?
  • Ar galima vogti, jei turi pamaitinti savo šeimą?
  • Ką reiškia "gerai" ir "blogai", "galima" ir "negalima" šiomis sąlygomis?
  • Kaip galima diena iš dienos gyventi mirties šėšėlyje?

Vaikų pečius užgula sunki atsakomybės našta. Jiems tenka patirti sunkius išgyvenimus: atsiskyrimą nuo artimųjų, šeimos narių mirtį. Visa tai sąlygojo vaikiško naivumo ir betarpiškumo praradimą, privertė vaikus anksti suaugti.

Nežiūrint to, dažnai prisiminimai apie gyvenimą Katastrofos periodu turėjo ir teigiamą pusę. Juk jie buvo  susiję su švelniomis mamos rankomis ir patikimais tėvo pečiais.Tai buvo paskutinės dienos šeimoje. Po deportacijos  į stovyklas ir į sušaudymo vietas šeimos narius jėga išskirdavo  ir jie daugiau niekada nebesusitikdavo.

c) Vaikųžaidimų ir žaislų vaidmuo Katastrofos periodu [1]

Labiausiai neįtikėtina yra tai, kad šiuo tragišku  periodu butent vaikai randa savyje jėgų pasipriešinti realybei. Jie turi jėgų, kurių dažnai pritrunka suaugusiems. Tai nutinka dėka gyvos vaikiškos vaizduotės, išlikusio troškimo žaisti, sugebėjimo atsiriboti nuo siaubingos realybės ir pasinerti į  svajones. Net labiausiai neįtikėtinomis sąlygomis vaikai nenustojo žaisti, ieškoti ir kurti sau žaislus. Jie ir toliau išliko vaikais. Sugebėjimas žaidimų ir vaizduotės pagalba pakeisti realybę padėjo vaikams atlaikyti fizinius krūvius. Jie išsaugojo dvasinę pusiausvyrą, išliko normalūs nenormaliomis sąlygomis.

d) Pedagoginiai tikslai ir didaktinės priemonės

Ši priemonė – tai bandymas suvokti, koks prieštaringas buvo vaikų pasaulis Katastrofos periodu. Tai pasaulis, kuris egzistuoja tarp dviejų kraštutinumų – tarp vilties ir nusivylimo, tarp svajonės ir realybės, tarp ankstyvo subrendimo ir išlikusio vaikiško naivumo.  Žydams nuolat grėsė mirtinas pavojus, jie kasdien turėjo kovoti už išlikimą. Tokiomis sąlygomis ypatingai išryškėja atotrūkis tarp šių dviejų polių.

Suprasdama, kad mūsų jauniesiems moksleiviams nebus lengva  suvokti šią temą, autorė sąmoningai pateikia mūsų dėmesiui situacijas, kurias vaikams bus lengviau suprasti, o svarbiausia – išgyventi. Todėl  Katastrofa neturi būti dėstoma ne kaip atskiras istorinis įvykis. Teisinga būtų  pateikti ją per konkretaus vaiko – mūsų moksleivio bendraamžio – likimą. Svarbu ir tai, kad visos  pateiktos istorijos apie išsigelbėjusius vaikus baigiasi laimingai. To visuomet  tikisi jaunieji skaitytojai.

Didaktine priemone autorė pasirinko pasakojimus apie žaidimus ir žaislus. Vargu ar yra pasaulyje vaikas, kuris neturėtų mėgiamo žaidimo ar žaislo, kažko, kas užimtų ypatingą vietą jo  prisiminimuose apie vaikystę.

Mokiniams pateikiami pasakojimai apie tris lėles, priklausiusias trims žydų mergaitėms (iš Lenkijos, Vengrijos ir Prancūzijos). Šis pasirinkimas suteikia galimybę palyginti Katastrofos įvykius trijose skirtingose šalyse.Tuo pačiu, mes supažindiname vaikus su Katastrofos išplitimu Europos žemėlapyje. Trys mergaitės, trys lėlės, trys likimai.

Kiekvienai iš šių mergaičių lėlė reiškė ne tik žaislą. Jai buvo skirtas ypatingas vaidmuo, kuris priklausė nuo dvasinės mergaitės būsenos. Įtakos turėjo  ir sąlygos, skirtingai susiklosčiusios trijose skirtingose šalyse. Mokytojo užduotis – sužadinti natūralų vaikišką smalsumą, kuris privers savarankiškai įspėti kiekvienos lėlės individualią "paslaptį".

e) Etiniai mokomosios  priemonės tikslai

Katastrofos metais žydams buvo atimta teisė į elementarų egzistavimą. Jiems buvo uždrausta keltis iš vietos į vietą, užsidirbti pragyvenimui, auklėti ir net gimdyti vaikus. Vaikai neturėjo teisės eiti į mokyklą, negalėjo bendrauti su bendraamžiais. Tai buvo laikmetis, kai savo reikšmę prarado tokios bendražmogiškos vertybės, kaip šeima, meilė artimam, draugystė ir tarpusavio pagalba.
Ši mokomoji priemonė – tai bandymas padėti šiuolaikiniam vaikui išmokti vertinti tokius iš pirmo žvilgsnio paprastus ir savaime suprantamus dalykus, kaip namai, šeima, mokykla ir bendraamžių draugija – visa tai, kas jėga buvo atimta iš jo bendraamžių Katastrofos metais. Pateiktuose pasakojimuose būtent lėlės vienaip ar kitaip padeda vaikams  išgyventi  visus šiuos praradimus Katastrofos metais
.

Darbą su mokomąja priemone siūloma suskirstyti į  kelis etapus:

a) Įvadas. Po keleto įvadinių klausimų vaikams pateikiami visų trijų lėlių "portretai". Tuo pat metu trumpai pristatomos lėlės ir jų šeimininkės.
b) Smulkus pasakojimas apie kiekvienos lėlės likimą. Svarbu pažymėti, kad pasakojimų seka parinkta ne atsitiktinai, o pagal principą "nuo paprasto prie sudėtingesnio".
c) Baigiamoji dalis.

A. Įvadas

I. Temos pristatymas įvadinių klausimų pagalba:

  1. Ką, jūsų manymu, reiškia žodis "katastrofa". Ar jums girdėti terminai "Šoa" ir "Holokaustas"? Ką jie reiškia? Kaip visi trys terminai susiję tarpusavyje?
  2. Kokios spalvos buvo Katastrofa? (Įprastiniai atsakymai – juodos, pilkos, raudonos).
  3. Kokiu metų laiku tai vyko? (Įprastiniai atsakymai – rudenį, žiemą).
  4. Kur vyko Katastrofa? (Įprastinis atsakymas – Lenkijoje arba Vokietijoje).

Pamėginsime sugriauti susiklosčiusius stereotipus. Katastrofa tęsėsi šešerius metus. Natūralu, kad  keitėsi metų laikai. Katastrofa buvo daugiaspalvė. Ji apėmė visą Europą, įskaitant ir Lietuvą. (Čia mokytojas gali plačiau papasakoti apie to meto situaciją Lietuvoje, apie getus, Panerius, 9-ąjį fortą ir pan.).Trys mažosios  mūsų herojės gyvena trijose skirtingose šalyse, apimtose šios tragedijos liepsnos.

II. Pateikiame vaikams iliustracijas: po  tris nuotraukas kiekvienam pasakojimui: lėlės "portretas" , mergaitės porteretas, lėlės ir jos šeimininkės portretas mūsų laikais.

«Kolet»
«Kolet»

«Džerta»
«Džerta»

«Zuzia»
«Zuzia»


III. Pristatome vaikams tris žydų mergaites ir jų lėles[2], kaip trijų skirtingų šalių gyvetojas. Kiekvienu atveju lėlė lyg ir "sužmogėja". Ji - kaip vaikas - turi vardą ir laikoma šeimos nariu.

Klodin Švarc-Rodel - lėlė Kolet (Prancūzija)
Eva Modval-Chaimovič - lėlė Džerta (Vengrija)
Jael (Zosė) Zaičik-Rozner - lėlė Zuzia  (Lenkija)

IV. Palaipsniui mes išsiaiškiname, kad kiekviena lėlė buvo ne tik  mėgiamas žaislas.  Jai buvo skirtas ir dar vienas papildomas vaidmuo.

Kolet - šeimos seifas
Džerta - vienintėlė draugė
Zuzia - duktė nuolatiniame Zosės žaidime "dukros-mamos"

Trijų lelių istorijos


"Kolet"[3]

a) Kas tokia Kolet ir kaip ji atrodė ?

Kolet buvo geriausia mažosios Klodin draugė. Klodin - vienturtė aprūpintos Paryžiaus žydų šeimos duktė. Lėlę mergaitei padovanojo prieš pat karo pradžią, kuomet jai suėjo vos ketveri metai. Klodin iškart labai prisirišo prie lėlės.  "Nešėsi ją visur, kur tik ėjo: pas senelę ar pas pusseserę į svečius", "ji pasakojo jai viską-viską ir net skundėsi dėl savo vaikiškų skriaudų".
Kolet buvo labai madinga – 1943 metais, kai mergaitei suėjo jau septyneri, mama pasiuvo lėlei nuostabią suknelę iš puikių natūralaus šilko naktinių marškinių, kurie išliko dar iš prieškarinių laikų. Visa suknelė buvo rankų darbo, išpuošta spalvotais kaspinėliais. Ji buvo panaši į liaudies šokių  šokėjos apdarą. Prie suknelės labai derėjo rožinė palaidinė su raukinukais ir tokios pačios kojinaitės. Kolet avėjo batelius iš natūralios odos. Lėlė buvo tikra gražuolė – jos didžiulės akys su ilgomis blakstienomis pačios užsimerkdavo.Kai ją palenkdavo , ji sakydavo: "Ma-ma". Vardą  išrinko pati mažoji šeimininkė. Ji pavadino lėlę savo geriausios draugės vardu.

b) Klodin ir lėlė Katastrofos metu

Kai vokiečiai  užėmė Paryžių ir žydai atsidūrė pavojuje, Švarcų šeima nutarė bėgti į provinciją.Savaime suprantama, kad Klodin, palikdama kartu su savo šeima gimtąjį miestą, nenorėjo issiskirti su savąja Kolet. Tai buvo vienintelis žaislas, kurį ji galėjo pasiimti iš namų. Jie ilgai keliavo per visą šiaurinę (vokiečių okupuotą) šalies dalį į pietus, ten, kur valdė Viši vyriausybė (kolaboracinė Prancūzijos vyriausybė, valdžiusi šalies pietuose). Pavojinga kelionė tapo įmanoma tik padirbtų dokumentų dėka. Tačiau, nežiurint to,  Švarcai buvo nuolatiniame pavojuje. Šeimą bet kuriuo momentu galėjo išaiškinti, jiems nuolat reikėjo persėdinėti iš traukinio į traukinį, o vakarais tekdavo slėptis kokioje nors apleistoje tamsioje kino salėje, kad niekas jų  nepamatytų. Klodin  taip pat keliavo išgalvotu vardu – iš pradžių ją vadino Fransuaza, o vėliau – Mišel. Kam mažoji Klodin galėjo papasakoti apie visas savo baimes ir išgyvenimus? Žinoma, savo lėlei Kolet. Klodin nepalikdavo lėlės nė minutėlei, nuola vyniojo ją į savo šaliką, jei lauke buvo šalta. Ji paaiškino lėlei, kad ir jai dabar teks vadintis išgalvotu vardu. Nuo šiol ji irgi vadinsis Fransuaza. Vardo pakeitimas smarkiai paveikė mergaitę. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl staiga ji turi slėptis , kuo ji prasikalto ir kuo blogas jos tikrasis vardas – Klodin?  Mergaitė guodėsi tik tuo, kad ji turi ištikimą draugę, kuri neapleidžia jos šiomis sunkiomis dienomis.
"Man buvo labai svarbu, kad Kolet visą laiką  liko su manimi,- pasakojo vėliau Klodin,- kadangi aš nuolat su ja kalbėjau, patikėjau jai visas savo bėdas. Tiksliai neprisimenu, ką ir kaip aš jai pasakojau, bet būtent ji mane palaikė sunkiais momentais."

Klausimai:

  1. Kodėl Klodin pakeitė lėlei vardą?
  2. Kodėl taip svarbu žmogui išlikti pačiu savimi?
  3. Kaip jūs suprantate paskutinę frazę: " Tiksliai neprisimenu, ką ir kaip aš jai pasakojau, bet būtent ji mane palaikė sunkiais momentais."?

c) Papildomas vaidmuo, kuris teko  lėlei  šioje istorijoje?

1943 metų spalį šeima buvo Kanuose. Būtent tada Klodin teko išgyventi vieną iš sunkiausių įspūdžių. Mergaitė atsibudo naktį ir pamatė, kad lėlės nėra šalia. "Aš pašaukiau mamą,- pasakoja Klodin,- nes norėjau paklausti, kur dingo lėlė. Ir staiga pamačiau Kolet virtuvėje. Ji kažkodėl buvo išardyta dalimis. Tėtis  bandė ją vėl surinkti, o aš niekaip negalėjau suprasti, kas čia vyksta? Vėliau mama man paaiškino, kad Kolet – nepaprasta lėlė, ji dar ir mūsų "slapta taupyklė", kurioje mes slepiame savo pinigus ir vertybes. Kai mes pasitraukėme iš Paryžiaus, mama išardė lėlę ir sudėjo į ją auksines monetas, prieš tai kiekvieną tvarkingai įvyniojusi  į skudurėlį, kad neskambėtų. Lėlės viduje taip pat viskas buvo išklota audiniu, kad monetos nejudėtų. Aš neturėjau įtarti, jog viduje kažkas yra. Kai tik aš gavau dovanų Kolet, ji mokėjo sakyti "Ma-ma", bet dabar machanizmas, matyt, sugedo. O gal ji tiesiog suaugo ir jai nebereikėjo šauktis mamos?"
Visą šį sunkų klajonių periodą šeima gyveno iš to, kas buvo paslėpta lėlės viduje, palaipsniui keisdama monetas ir brangenybes į maistą.

Klausimai:

  1. Kodėl Švarcų šeima nutarė paslėpti pinigus lėlėje?
  2. Kaip tu manai, kokius jausmus išgyveno Klodin, sužinojusi, kokiems tikslams dar yra naudojama jos lėlė?
  3. Ką, tavo manymu, reiškia pasakymas "o gal ji tiesiog suaugo ir jai nebereikėjo šauktis mamos"?

d)  Po karo

Lėlės dėka Klodin ir jos šeima sugebėjo išgyventi iki karo pabaigos. Jie sugrįžo į savo namą Paryžiuje. Namo palėpėje Klodin rado lėlės lovelę ir nuostabią patalynę, kurią mama pasiuvo dar prieš karą. Klodin ir po karo toliau labai saugojo savo lėlę, kurią dabar laikė savo talismanu, prisiminimu apie stebuklingą išsigelbėjimą. Kai Klodin paaugo ir nusikirpo kasas, iš jų padarė plaukus Kolet. Kai Klodin ištekėjo (jos vyras taip pat buvo Prancūzijos žydas, išgyvenęs Katastrofą), lėlė Kolet iškeliavo į povestuvinę kelionę kartu su savo šeimininke. O kai 1970 metais šeima atsikraustė gyventi į Izraelį, jie atsivežė su savimi ir lėlę. Kai Klodin tapo mama, o vėliau ir senele, ji tik retsykiais leisdavo vaikams atsargiai pažaisti su Kolet, nuolat stebėdama, kadlėlei kas nenutiktų. 1996 metais Klodin padovanojo lėlę vaikų parodai Jad Vašem muziejuje. Ji norėjo, kad ir kiti vaikai sužinotų jos istoriją ir suprastų, kaip puiku turėti patikimą draugą, kuriuo visuomet gali pasikliauti.Tai ypač svarbu sunkiais gyvenimo momentais.

Klausimai:

  1. Kodėl Klodin neišsiskyrė su lėle ir po karo?
  2. Kuo skiriasi požiūris į lėlę prieš karą ir po jo?

"Džerta"[4]

a) Kas tokia Džerta ir kaip ji atrodė?

Lėlė Džerta buvo ištikima mergaitės Evos draugė. Eva – vienturtė duktė pasiturinčių Vengrijos žydų šeimoje. Šeima gyveno nedideliame Transilvanijos miestelyje , Vengrijos ir Rumunijos pasienyje. Džerta buvo pati mylimiausia iš daugybės žaislų ir lėlių, supusių Evą. Mergaitę šeimoje lepino, kaip maža princesę. Jos numylėtiniais taip pat buvo geltonas pliušinis meškiukas ir kambarinis šunelis Pufis. Tačiau šiedu pradingo pirmosiomis karo dienomis, o Džerta išliko iki mūsų dienų. Lėlę atvežė Evai iš toli: rūpestingas tėtis atgabeno  ją iš Brašovo, kuris yra Transilvanijos pietryčiuose. Eva augo aprūpintuose namuose, apsupta tėvų meilės. Jos mama kilo iš gerbiamos ir turtingos religingų žydų  šeimos, tėvą visi pažinojo, kaip vietinį intelektualą, šiuolaikinį žmogų, naujų idėjų šalininką, ypatingai išsilavinimo ir auklėjimo srityse. Jis dėstė klasikines kalbas.
Eva pasakoja: "Mama tiesiog baisėjosi, kai nuo kūdikystės tėtis pradėjo man duoti šviežias daržoves ir vasius, teigdamas, kad juose yra daugybė vitaminų. Negana to, tėtis  eidavo su manimi pasivaikščioti į parką. Ten jis išvyniodavo mane iš vystyklų, leisdamas  mėgautis saulės voniomis. Visos miesto auklytės tiesiog šiurpo iš siaubo nuo šių "naujovių"." Evą lepino ne tik tėvai, bet ir seneliai iš mamos pusės. Jų šeima buvo didelė ir darni, rūpestingai  besilaikanti visų žydų tradicijų. Eva turėjo daugybę tetų ir dėdžių. Ji – vyriausia anūkė ir dukterėčia – tiesiog skendo visuotiniame dėmesyje ir meilėje. Kadangi Džerta iškart užėmė ypatingą vietą Evos gyvenime,   mergaitė visuomet imdavo lėlę su savimi, eidama į svečius pas senelius. Džertos plaukai kadaise buvo aukso spalvos.Suknelė - iš blizgančio rožinio šilko, o ant galvos - plačiabrylė skrybėlė. Karo negandose kažkur dingo puošnūs rūbai ir juostelės, ir mūsų nuotraukoje mes matome lėlę, kuri kadaise atrodė žymiai geriau… Jos plaukai išbluko, akys pusiau primerktos, tačiau ji vis dar graži. Eva pavadino ją Džerta savo pirmosios, kadaise  sulūžusios lėlės garbei.
Džerta išliko, atlaikiusi visus likimo smūgius.Ji tapo pačiu svarbiausiu žaislu Evos gyvenime.

Klausimai:

  1. Kokį jūs įsivaizduojate Evos tėvą? Kaip jis susijęs su lėle Džerta?
  2. Koks buvo Evos gyvenimas iki karo?
  3. Kodėl lėlę pavadino Džerta?

b) Eva ir Džerta Katastrofos periodu

1944 metais, kai prasidėjo visų Vengrijos žydų deportacija į mirties stovyklas, vengrų policija pradėjo ruoštis ir Transilvanijos žydų išvežimui. Žydų miestelis netoli Brašovo, kur Evos šeima atsikraustė prieš pat karą, tuštėjo su kiekviena diena. Senelį, senelę ir visą jų gausią šeimą deportavo anksčiau.  Mergaitės tėvus ir ją pačią išsiuntė paskutinius kartu su dar dviem likusiom šeimom. Eva aprašo šią siaubingą naktį, kai vengrų policininkai su juodom gaidžio plunksnom ant kepurių įsiveržė į jų namus: "Daugiau niekada gyvenime man nebuvo taip baisu, kaip tą naktį...Nežinau, kas mane išgąsdino labiau – siaubingas trenksmas į duris, ar kažkas keista tėvų elgesyje. Mes su Džerta garsiai verkėme iš baimės... Mums davė pusę valandos susirinkti daiktus.Tėtis liepė mamai apsivilkti kiek įmanoma daugiau drabužių – vieną ant kito. O man liepė sėdėti tyliai... Mano vargšas meškiukas taip ir pasiliko vienas tamsoje... Kokia laimė, kad Džerta buvo su manimi. Aš prispaudžiau ją prie savęs iš visų jėgų, ir nuo šio momento mes daugiau niekada nebeišsiskyrėm".
Brašovo žydų grupę išsiuntė traukiniu į Budapeštą. Tarpinėje stotyje Kolšvar šeimą išskyrė – Eva su mama liko vienos. Išsiskyrimas su tėvu privertė pasinerti į neviltį ne tik Evą, bet ir jos mamą. Eva rašo: "Pirmą kartą gyvenime mums su Džerta teko guosti mamą". Mama nesuvokė, kas vyksta, kur juos veža. Jos abi pirmą kartą pasiliko be šeimos galvos, be stipraus ir rūpestingo tėvo, kuris dar gyvas būdamas tapo Evai pasakų herojumi. Jos nuolat galvojo apie tai, kur tėtis, kas jam nutiko, ir ar jie susitiks vėl?
Budapešte Evą ir jos mamą kartu su visais Transilvanijos žydais laikė pačiame didžiausiame  miesto kalėjime Tolonč. Jiems plikai nuskuto galvas, kelis mėnesius laikė pusbadžiu perpildytose kamerose. Tačiau fizinės kančios jų nepalaužė  ir neprivertė atsisakyti vilties vėl susitikti su tėvu. Ir iš tiesų išaiškėjo, kad Evos tėvas buvo laikomas tame pačiame kalėjime! Jiems pavyko pasimatyti dar vieną paskutinį kartą prieš tai, kai jį išsiuntė į mirties stovyklą. Iš  ten tėtis jau niekada nebegrįžo... Tačiau jis dar spėjo pasirūpinti dukters ir žmonos išgelbėjimu. Iš kalėjimo tėvui  kažkokiu būdu pavyko susisiekti su savo senu pažįstamu - Rumunijos konsulu, kuris išlaisvino Evą ir jos mamą. Jos grįžo atgal į Brašovo apylinkes.  Būtent tuo metu Vengrijos žydus tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių siuntė į  Aušvicą.
Visą tą laiką – ir kalėjime, ir klajonėse, ir slėptuvėse, Eva nesiskyrė su Džerta net per miegą. Mergaitė taip stipriai laikė savo lėlę, kad vienas jos petys nuolat atrodė keliais centimetrais aukštesnis už kitą. Kartą, kaip Evai pakilo temperatūra, teko paimti iš jos lėlę, kad gydytojas galėtų apžiūrėti mergaitę. Kai Eva atsigavo ir pamatė, kad Džertos nėra šalia, ji taip graudžiai verkė, kad jai vėl pasidarė bloga. Mergaitė nurimo tik įsitikinusi, kad lėlė nedingo.

Klausimai:

  1. Paskutiniu momentu tėvas sugeba išgelbėti dukterį ir žmoną. Kaip šis poelgis  susijęs su jo prieškariniu įvaizdžiu?
  2. Kaip jūs suprantate pasakymą "pirmą kartą gyvenime mums su Džerta teko guosti mamą"?

c) Papildomas vaidmuo, kuris teko  Džertai  Evos gyvenime

iluma ir ramybė pasiliko prieškariniame pasaulyje. Lėlė Džerta tapo lyg ir įrodymu, kad tas ankstesnis pasaulis tikrai egzistavo.Ji simbolizavo tą gyvenimą, į kurį Eva taip karštai norėjo sugrįžti.  Be to, Džertą padovanojo dievinamasis tėvas. Ir tai turėjo ypatingą reikšmę, nes tėvas niekada nebesugrįžo. Štai kaip tai aiškina pati Eva: "Aš skolinga už savo gyvenimą ne tik mamai, bet ir lėlei Džertai. Mama tik laikui bėgant suvokė, ką man reiškė ši lėlė..."
"Džerta tiesiog fiziškai tapo mano dalimi. Net praėjus keliems mėnesiams po išlaisvinimo mamai tik retsykiais pavykdavo įtikinti mane paleisti lėlę iš rankų..."
"Aš kartais pati stebiuosi – kodėl? Kodėl aš lyg suaugau su ja? Ar todėl, kad tai buvo viskas, kas liko man iš normalaus gyvenimo, iš vaikystės prisiminimų, į kuriuos aš kabinausi iš visų jėgų?..Man atrodo, kad Džerta mano gyvenime tapo paskutiniu siūleliu, siejusiu mane su praeitimi, su ta meile ir švelnumu, kurių buvo kupini tėvų ir visos gausios mūsų šeimos namai. Aš privalėjau išsaugoti tai bet kuria kaina, kitaip nebūčiau išgyvenusi..." (Eva Modval-Chaimovič "Džerta – lėlė iš kitos vaikystės" (angl.), psl.108-109)

Klausimai:

  1. Kaip tu supranti frazę "Džerta ... tapo mano dalimi"?
  2. Ką reiškia pavadinimas "lėlė iš kitos vaikystės"?
  3. Kodėl lėlė tapo normalaus gyvenimo simboliu?

d) Po karo

1950 metais Eva kartu su mama atsikraustė gyventi į Izraelį. Ji suaugo, ištekėjo, tapo mama ir senele. Jos  laisvalaikio pomėgis labai įdomus – ji renka lėles. Nuostabioje Evos  kolekcijoje keli šimtai lėlių iš visų pasaulio kraštų, tačiau Džerta ilgą laiką išliko pačia didžiausia vertybe šioje žaislinėje karalysėeje. 1998 metais, kai Jad Vašem memoriale buvo kuriama ekspozicija "Nevaikiški žaidimai", Eva sutiko perduoti ten Džertą. Ji parašė lėlei atsisveikinimo laišką, kuris taip pat eksponuojamas  parodoje:
        "Sudie, mano brangioji lėle Džerta!
Aš atsisveikinu su tavimi sunkia širdimi. Gal tau reikėjo pasilikti namuose su mano vaikais, o gal ir ne? O gal aš elgiuosi teisingai , atiduodama tave į Jad Vašem?
Tu buvai mano vaikiškų žaidimų draugė jaukiame lizdelyje, sušildytame mano tėvų širdžių. Jie taip svajojo apie šviesią ateitį.
...Kai vengrų policininkai sugriovė tą šviesią ateitį...iš visų savo žaislų aš išsirinkau tave... Aš nešiau tave ant savo mažų rankų, aš laikiau tave apkabinus iš paskutinių jėgų, kad niekas ir niekada negalėtų tavęs atimti... Kiek graudžių ašarų mes išliejome kartu – dėl dingusio tėvo, dėl senelio su senele... Net mūsų sapnai ir svajonės buvo bendri...
Sudie, Džerta, mano tolimų laikų drauge!
...Tai paskutinė tavo kelionė – iš Ramat-Gano į Jeruzalę. Galbūt tu galėsi papasakoti žmonėms, ypač šiuolaikiniams vaikams apie tai, ką tau teko išgyventi ir kur tu pabuvojai kartu su manimi. Pasistenk, kad šis pasakojimas nebūtų perdaug liūdnas, kadangi aš visgi išsigelbėjau , išaugau, ir vėl pradėjau svajoti ir tikėtis.
Džerta, brangioji, tu paskutinis mano vaikiškų kančių liudininkas. Tokių kančių, kurių aš nelinkiu nei vienam vaikui pasaulyje! Iki šiol man prieš akis ta baisi akimirka, kai mane kartu su tavimi išplėšė iš tėvo glėbio!..
Galbūt kada nors aš ateisiu tavęs aplankyti Jad Vašeme".

Klausimai:

  1. Kodėl Eva parašė Džertai atsisveikinimo laišką?
  2. Ji ilgai abejojo, bet galų gale sutiko paaukoti lėlę Jad Vašem muziejui? Kodėl?

 

"Zuzia"[5]

 a) Kas tokia lėlė  Zuzia ir kaip ji atrodė?

Lėlė Zuzia išvydo pasaulį jau karo metu Varšuvos gete. Tuo galima paaiškinti jos neypatingai patrauklią išvaizdą.

Pastabos mokytojui:

Kas tai yra getas?Getas – atskira vieta, skirta gyventi žydams – sugalvota nacių, siekiant dviejų tikslų: pirma – atskirti žydus nuo visų kitų gyventojų; antra – sukoncentruoti kaip galima daugiau žydų dideliuose miestuose netoli geležinkelio linijų, kad vėliau būtų lengviau juos išvežti į koncentracijos stovyklas. Getas  dažniausia įskurdavo pačiuose vargingiausiuose miesto rajonuose. Varšuvos getas buvo didžiausias Europoje ir jo teritorijoje siaubingoje spūstyje glaudėsi apie pusę milijono žydų

Getas ir koncentracijos stovykla. Getas skyrėsi nuo koncentracijos stovyklo., Skyrėsi ir vaikų padėtis juose. Gete dar buvo bandoma išlaikyti kažką panašaus į šeimą ir sukurti vaikystės iliuziją. Kai kuriuose getuose legaliai ir nelegaliai funkcionavo mokyklos ir  vaikų būreliai. (Čia mokytojas gali pateikti pavyzdžių iš Vilniaus geto gyvenimo.) Visa tai palaikė (bent jau dalinai) besitęsiančio "normalaus" gyvenimo iliuziją.
Koncentracijos stovyklose dažniausiai išgyvendavo tik tie, ką vokiečiai laikė "produktyviais", kitaip sakant, darbingais. "Neproduktyvieji" – pirmiausia seniai ir vaikai – turėjo būti nedelsiant sunaikinti. Likę gyvi moterys ir vyrai buvo laikomi atskirai.Todėl šeimos sąvoka visiškai prarado savo prasmę.
Svarbu pažymėti, kad "galutinio žydų klausimo sprendimo" politika okupuotose tarybinėse teritorijose buvo vykdoma įvairiai: dauguma Pabaltijo, Ukrainos ir Baltarusijos žydų žuvo sušaudyti grioviuose, o ne mirties stovyklose. Rytų Ukrainos ir Baltarusijos žydų dažniausiai nekeldavo į getus. Kartais  organizuodavo laikinus getus labai trumpam laikui.

Zuzia buvo vienintelis mergaitės Zosės žaislas viename iš Varšuvos geto rūsių. Šis rūsys buvo Zosei ir būstas ir slėptuvė. Zuzia liko mergaitės mėgiamu žaislu ir po pabėgimo iš geto į "arietišką pusę". Šią lėlę mergaitei padarė mama, norėdama palengvinti prievartinę mergaitės vienatvę rūsyje. Gete viešpatavo baisus badas, tačiau žmonės kentė ne tik nuo bado.
Truko visko: kuro, vaistų, rūbų. Tačiau baisiausi laikai atėjo, kai prasidėjo 3 deportacijos – žydų išvežimas iš geto į mirties stovyklas. Mirtinas pavojus 3 persekiojo visus geto gyventojus, bet vaikus – ypatingai. Zosė kartu su mama kraustėsi iš vietos į vietą, ieškodamos slėptuvės, kol pagaliau surado apleistą rūsį, kuriame veisėsi tik žiurkės. Tačiau šis rūsys nekrito į akis pašaliniams. Norėdama įtikinti mergaitę slėptis šiame rūsyje, mama sukurpė jai šį žaisliuką. Ji kažkur rado galvą nuo sulaužytos lėlės. Zosė su siaubu balse paklausė: "O kur jos rankytės? Kojytės? Pilvukas? " Mama pažadejo "išgydyti" lėlę. Ir išties – neužilgo padarė jai iš skiaučių kažką panašaus į kūną, suknelę, rankas ir kojas. Nupiešti plaukai buvo tamsūs. Mažoji Zosė puikiai suprato, ką reiškia "nearietiška išvaizda".Ji žinojo, kad pavojinga  išnešti tokiąlėlę į gatvę. Todėl mergaitė tuoj pat pareiškė :"Oi-oi-oi, ją reikia gerai paslėpti!" Ir  rado lėleislaptą vietą po savo čiužiniu.
"Aš sakiau lėlei: "Nedrįsk garsiai verkti! Tave išgirs! Tavo plaukai juodi – tave pagaus!" Lėlė labai greitai tapo pilnateise nedidelės jų šeimos nare. Zosė pavadino lėlę vardu, panašiu į savąjį – Zuzia. Mergaitė rūpinosi lėle, kaip savo dukra, ir elgėsi su ja lygiai taip pat, kaip mama elgėsi su ja pačia. Ji klausdavo lėlės:"Tau nešalta? Atnešti tau apklotą? Tu nealkana? Aš atnešiu tau morką".

Klausimai:

  1. Ką reiškia pasakojime juodi  plaukai?
  2. Kodėl Zosė išsigando to, kad lėlė neturi nieko, išskyrus galvą?
  3. Kodėl mergaitė pavadino lėlę "Zuzia"?
  4. Ką reiškia "arietiška" pusė " ir "nearietiška" išvaizda?

b) Lėlė Zuzia ir Zosė rūsyje

Zosės mama buvo pogrindininkė. Ji gelbėjo  žydų vaikus iš geto. Moteris dažnai tekdavo persiuntinėdavo pinigus ir dokumentus, o kartais jai  tekdavo dingti kelioms dienoms. Zosė likdavo rūsyje viena. Kiekvieną kartą, kai mama turėjo išeiti, išsiskyrimas virsdavo tikra kančia ir jai pačiai, ir dukrai. Zosė  pasakoja: "Kiekvieną kartą ji manęs klausdavo:"Na, tu jau sutinki, kad aš išeičiau?". Aš verkdama atsakydavau:"Taip, mamyte, aš sutinku, eik..." Aš labai norėjau būti paklusni mergaitė, kad mama galėtų ramiai išeiti. Išeidama ji sakydavo: "Aš grįšiu, aš būtinai grįšiu. Atmink, aš visuomet grįžtu pas tave!". Ji išeidavo, o aš širsdavau ant Zuzios, kad ji vis dar verkšlena. Taip negalima elgtis, nevalia verkti , kas per kvailystės..."

Klausimas:
Kodėl mamai išėjus, Zosė širsdavo ant Zuzios?

c) Pasakojimas apie Zosės pabėgimą iš geto.

Vieną kartą Zosės mama išėjo ir dingo ilgam. Rūsyje baigėsi maistas.  Zosė nežinojo, kur slėptis nuo baimės ir bado. Pagaliau  ant laiptų, vedančių į rūsį, pasigirdo žingsniai. Mergaitė nusprendė, kad tai galas – vokiečiai aptiko slėptuvę. Pačiame rūsyje buvo dar viena slėptuvė – už malkų rietuvės. Mama liepė Zosei slėptis ten, jei ateis pašalinis.  Mažoji taip ir padarė. Į rūsį įėjo tamsiaplaukis 16-17 metų vaikinukas. Jį ,pasirodo, pasiuntė į getą Zosės mama, norėdama išgelbėti dukrelę. Pati mama tuo metu gulėjo sužeista ir negalėjo pajudėti. Visa tai vyko prieš pat sukilimą gete ir  visišką Varšuvos geto likvidavimą. Vaikinas pašaukė mergaitę vardu, bet ji tik susigūžė iš baimės ir nepajudėjo iš vietos. Jis pašaukė dar ir dar kartą .Galų gale, nesulaukęs atsakymo, susiruošė išeiti. Ir staiga mergaitė, neatlaikiusi įtampos, pravirko balsu. Aptikęs ją, vaikinas paklausė: "Kodėl gi tu neatsiliepi, kai tave šaukia?" Zosė atsakė, kad ji laukia mamos. "Aš ir atėjau, kad nuvesčiau tave pas mamą,- tarė vaikinukas,- Kaip tu manai, iš kur aš žinau tavo vardą? Mane pasiuntė mama tavęs paimti." Bet Zosė juo netikėjo. "Aš nepajudėsiu iš čia , kol mama neateis!" Vaikinas ištisą valandą įkalbinėjo visokiais būdais, bet mergaitė laikėsi savo. Pagaliau jis susivokė papasakoti, kad mama sužeista ir negali dabar ateiti: "Todel ji atsiuntė mane vietoj savęs, supranti?" Tik po šio pasakojimo Zosė sutiko eiti kartu. Ji paėmė vaikiną už rankos ir jau buvo pasiruošusi keliauti. Tačiau jaunuolis pranešė, kad eiti pėsčiomis  jie negali. Jis paaiškino, kad išneš  Zosę  iš geto  specialiame anglių maiše su slaptu dangčiu.
Vaikinas paaiškino Zosei, kaip ji turi elgtis maiše:"Kaip anglys. Žinai kaip anglys elgiasi?" Aš paklausiau: "Kaip?" Jis atsakė: "Tyli! Nekalba, neverkia, nešaukia, nekviečia – tyli. Net jei mane staiga sustabdys ir lieps atrišti maišą – tu tyli! Aš atrišiu maišą, bet jie tavęs nepamatys – pamatys anglis. Todėl ir elkis, kaip anglys!... Ir kad aš nieko negirdėčiau –nei į tualetą, nei valgyti, nei gerti – kad man nė cypt!" Aš atsakiau:"Gerai, aš necyptelsiu!"  Gyvenimas gete jau seniai išmokė mane elgtis tyliai...Ir štai mes iškeliavome. Mes ėjome ir ėjome, be galo, be krašto. Ir staiga... Staiga aš prisiminiau – Zuzia! Zuzia pasiliko rūsyje! Oi! Aš ėmiau patyliukais baksnoti vaikinui į nugarą. Jis nereagavo. Tuomet aš pradėjau šaukti jį – iš pradžių  tyliai: "Pone, pone!" – taip mane mokė kreiptis į vyrus lenkiškai. Jokio atsakymo. Tuomet aš ėmiau šaukti garsiau. Nepadėjo. Ir tada aš tiesiog suspigau visu balsu: "Pone!" Jis pasuko iš kelio, užėjo į kažkokio apleisto namo laiptinę, atkėlė  maišo dangtį ir tarė: "Tu ką, iš proto išsikraustei? Jei būčiau žinojęs, kad tu tokia kvaiša, gyvenime nebūčiau sutikęs  imtis šio darbo! Tu ką, nori, kad mus abu nušautų?" Aš susigriebiau ir sušnibždėjau: "Aš kalbėsiu labai tyliai. Mes pamiršom Zuzią!"  "Kokią Zuzią?" Aš paaiškinau: "Mano lėlę, mano dukrytę Zuzią!". "O,Viešpatie!,- ištarė jis,- Aš dėl jos rizikuoju gyvybe, o ji suka man galvą dėl kažkokios lėlės! Sėdėk tyliai, jei nenori gauti per užpakalį!" Tuomet aš pašokau ant kojų, numečiau dangtį. Visos anglys išsibarstė. Vaikinas pamėgino sulaikyti mane, bet kur tau! Aš išsisukau, atsistojau laiptinės vidury ir sušukau: "Kas tu per žmogus! Tu ką, nesupranti, kad mama negali palikti savo dukros! Tu ką, kvailas, nežinai, kad vaikų nepalieka?" Jis įsistebeilijo į mane ir ištarė: "Mama negali palikti savo dukros… Lįsk į maišą! Einam paimti tavo Zuzios…" Ir mes grįžome visą kelią į getą. Teko vėl įeiti į getą ir išeiti iš jo. Ir tai buvo dar keletas valandų mirtino pavojaus. Tačiau, galų gale, mes priėjome namą, kuriame slėpėsi mano mama. Ji gulėjo, jos ranka buvo sutvarstyta. Mama  puolė mūsų pasitikti ir paklausė mano išgelbėtojo: "Kas nutiko? Kodėl taip ilgai užtrukote? Tu ką, ilgai ieškojai rūsio?" Vaikinas papasakojo viską nuo pradžios iki galo. Mamą apėmė siaubas: "Kodėl reikėjo grįžti?!  Turėjai pliaukštelėti šią neklaužadą keletą kartų, ir baigta kalba!" Aš pasipiktinau: "Ne, mamyte, jis tinkamai pasielgė. Jis suprato, kad negalima palikti vaiko vieno ir padėjo man pasiimti savo dukrytę iš rūsio!"…Ir staiga mama pravirko… Štai taip viskas nutiko. Taip mane išnešė iš geto".

Klausimai:

  1. Pasekite, kaip pasakojimo eigoje keitėsi Zosės požiūris į lėlę? Kada ji pradeda elgtis su savo lėle, kaip su gyvu padaru?
  2. Kodėl nebuvo galima išvesti mergaitę iš geto, o reikėjo ją slėpti maiše?
  3. Kodėl Zosė pradėjo šaukti maiše, nežiūrint to, kad jai uždraudė?
  4. Kodėl vaikinas visgi gręžo paimti lėlės?
  5. Kodė pravirko mama, išgirdusi Zosės žodžius?
  6. Prisiminkite savo vaikystės žaidimus. Kaip jūs žaidėte? Ar žaidėte kažką panašaus į Zosės žaidimą su lėle?
  7. Ar yra pasakojime kažkas juokinga?
  8. Kokį vaidmenį pasakojime atlieka 16-17 metų vaikinas?
  9. Kodėl Zosė taip gerai suvokė pasakymą: "Kad nemėgintum nė cyptelėti!"?

d) Papildomas vaidmuo, kurį suvaidino lėlė šioje istorijoje

Pastaba mokytojui: tikras lėlės vaidmuo – tai savotiška mergaitės ir mamos santykių projekcija. Tokiu būdu pasąmoningai, žaidimo pagalba mergaitei buvo lengviau suvokti ir išgyventi visa tai, kas vyko aplinkui.
Vaikams mes aiškiname, kad Zosės ir lėlės santykiai - ne kas kita, kaip "mamos-dukros". Tiesiog jis žaidžiamas neeilinėmis sąlygomis. Zosė –Zuzios "mama" – rūpinasi, kad lėlė nesušaltų, neišalktų, nesijaustų vieniša ir jai nebūtų baisu. Tai padeda pačiai mergaitei susidoroti su šalčiu, alkiu, baime ir vienatve.
Tokiu būdu, Zosės poelgis pabėgimo iš geto metu  - tai pasąmoningas motinos meilės išbandymas. Kovodama už  savo"dukrelę", Zosė bando įtikinti save, kad mama daugiau niekada nepaliks jos.

e) Po karo

Zosė, žinoma, neišsiskyrė su lėle ir po karo. 1950 metais mama su dukra ir lėle Zuzia persikėlė gyventi į Izraelį. Čia Zosė pakeitė savo lenkišką vardą į izraelietišką – Jael. Ji nenustojo mylėti savo lėlės ir tuomet, kai ištekėjo ir jau turėjo vaikų. Jael puikiai siuvinėja ir tuo užsidirba sau pragyvenimui. Ji siuvinėja tales ( "talit" – apdangalus maldoms), chupas ( "chupa" -vestuvinis apdangalus) ir kitus judaikos dirbinius. Ji įsitikinusi, kad šie rankdarbiai lyg nutiesia tiltą tarp praeities ir dabarties. Be to siuvinėjimas  primena mamą, kuri taip pat buvo puiki rankdirbė. Ir dar tai primena lėlę Zuzią, kurią mama susiuvo iš mažų skiautelių siaubingame Varšuvos geto rūsyje. 1998 metais Jael paaukojo Zuzią vaikų žaislų parodai Jad Vašem muziejuje. O jos pasakojimas apie pabėgimą iš geto tapo vienu iš pagrindinių parodos eksponatų.

Baigiamosios užduotys darbui klasėje

A. Visų trijųpasakojimų palyginimas.
1) Palyginkite visų trijųlėlių išvaizdą.
2) Ar lėlių išvaizda byloja apie pačias mergaites ir apie jų likimųskirtumus trijose skirtingose šalyse?
3) Kuo panašios ir kuo skiriasi visos lėlės, neskaitant išvaizdos.

B. Remdamiesi pateiktais pasakojimais pamėginkite įsivaizduoti, apie ką klausinėdavo žydų vaikai Katastrofos metu. Klausimų pavyzdžiai:
1) Kodėl ašne toks, kaip visi?
2) Kodėl kaimynųvaikai daugiau nebenori su manimi žaisti?
3) Kodėl vokiečiai taip su mumis elgiasi?
4) Ar aš dar pamatysiu mamąir tėtį? Senelįir senelę?

Gete vaikai nesuprato ir nepažino daugybės paparastų dalykų:

  • Kaip kvepia gelės?
  • Kas tai yra laisvė?
  • Kas per padaras – drugelis?
  • Ką reiškia – "namai"?

(Pirma šiuos klausimus galima užduoti mokiniams klasėje.Tokiu būdu bus lengviau suvokti, kokių elementarių dalykų neteko pažinti žydų vaikams Holokausto metu).

C. Apie ką svajojo vaikai Katastrofos metais?
Pavyzdžiai: mūsųmažųjų  herojų svajonės:

  1. Klodin svajoja apie tai, kad jos daugiau neverstų keisti vardą. Ji nori vėl žaisti kieme su kitais vaikais. Ji nebenori daugiau slėptis.
  2. Eva svajoja apie tai, kad grįžtų jos gerasis tėtis.Ji nori vėl sugrįžti įsavo jaukų kambarį, pilną žaislų, kur jos lauktų šunelis Pufis. Mergaitė svajoja  vėl  užsiruopšti seneliui ant kelių.
  3. Jael svajoja apie tai, kad mama daugiau niekur ir niekada neišeitų. Ji trokšta išlįsti ištamsaus rūsio ir pažaisti kieme. Ji labia nori suvalgyti visą duonos riekę  ir išgerti sklidiną stiklinę pieno.

D. Parašykite laišką mergaitėms, su kuriomis mes jus supažindinome. Nupieškite  vieno iš pasakojimųiliustraciją. Nulipdykite žaislą vienai išmergaičių.

E. Vyresniems moksleiviams: pasekite pagal Prancūzijos žemėlapį Klodin Švarc klajonių maršrutą ir Evos bei jos mamos kelią išTransilvanijos įBudapeštą. Kur buvo Varšuvos getas?
Europe's map

F. Papildomas variantas: parašykite laišką suaugusioms moterims – lėlių šeimininkėms, kuriame padėkokite joms už tai, kad jos atidavė Jad Vašem muziejui tokius brangius joms žaislus.


[1] Vaikų žaidimų ir žaislų, kaip pasipriešinimo ir išsigelbėjimo priemonės vaidmuo pirmą kartą buvo atskleistas Jad Vašem parodoje "Nevaikiški žaidimai", kurią 1997 m. parengė Judit Inbar.
[2] Visos trys lėlės pirmą kartą pristatytos 1997 m. parodoje "Nevaikiški žaidimai" ( parodos autorė – Judit Inbar). Šiuo metu jos eksponuojamos naujajame Jad Vašem istorijos muziejuje.
[3] Pasakojimas sudarytas, remiantis liudininkes p-ios Klodin Svarc-Rudel parodymais, Jad Vasem archyvas, byla 03/8653; videoirasas VD/1030.
[4] Citata iš Evos Modval-Chaimovič knygos "Džerta – lėlė iš kitos vaikystės"(angl.), Tel-Avivas, 2002.
[5] Pasakojimas sudarytas, remiantis liudininkės Jael Zaičik-Rozner parodymais. Jad Vašem archyvas, byla 03/8604; videoįrašas VD/837.


With the generous support of:
With the generous support of: Dutch Jewish Humanitarian Fund With the generous support of: The International Commission on Holocaust Era Insurance Claims